Kopimas į Monblaną itališku keliu

Nors apie Monblaną jau rašėme, tačiau kiekviena kelionė yra vis kitokia ir šįkart mes pakalbinome Aleksą Arūną, „Volvo“ serviso vadybininką, kuriam sportas yra didelė aistra.
Kalnais Aleksas susidomėjo gan seniai, mėgsta slidinėti, o kalnai ir slidinėjimas – neatsiejami dalykai. Pirmasis Alekso žygis buvo šių metų sausį į Šveicarijoje esančio Grindalwald (2145m) kalną.

„Žygiui į Monblaną ruošiausi nuo 2016m. lapkričio, kuomet užsirezervavau vietą kopimui. Visą laisvą laiką skyriau sportui: slidinėjimas, dviračiai, ilgi pasivaikščiojimai ir bėgimo maratonai, plaukimas bei žinoma darbas sporto salėje. Sunku nebuvo, nes sportas – mano gyvenimo būdas.

Mūsų komandą kopiant į Monblaną sudarė 16 žmonių (iš jų 4 vedliai), 4 nariai kopė jau antrą kartą, nes praėjusiais metais šiems nariams nepasisekė dėl oro sąlygų. Mano nuomone, komanda tokiuose žygiuose yra LABAI svarbi, čia pritaikyčiau posakį „vienas už visus ir visi už vieną“. Komanda dar buvo dalinama po 4 žmones (iš kurių 1 buvo vedlys).

Keliavome 2 autobusiukais iš Vilniaus iki Italijos. Atvykę įsikūrėme kempinguose, kur praleidome vieną naktį. Sekantį rytą išsidalijome įrangą ir pradėjome kopti… Kalne išvis nakvojome 3 naktis (viena iš jų – leidžiantis nuo viršūnės). Maršrutas, kuriuo kopėme, buvo iš Italijos pusės – italai jį vadina normal way. Įranga, kuria naudojomės: katės, ledkirčiai, virvės, šalmai ir t.t.

Kas labiausiai stebino kopiant? Viskas nuo A iki Z… Ypač tai, kad kelias iki bazinės stovyklos buvo gan sunkus, tai buvo pirmasis mano profesionalus kopimas. Vedlys nuolat mums priminė, kad iki viršūnės kelias bus 8 kartus sunkesnis. Ir jis nemelavo!
Kelionė buvo sunki tiek morališkai, tiek fiziškai. Žinoma sunku priprast prie aukščio, aklimatizuotis… Kitą kartą viską daryčiau taip pat, išskyrus tai, kad pasimčiau SPF 50 kremą nuo saulės, nes mums visiems jo trūko.

Išvis kelionė kainavo apie 1500 eurų, įskaitant įrangos nuomą. Kiti daiktai buvo pirkti iš anksčiau, todėl bendrą sumą pasakyti sunku. Perkant inventorių taupyti nereikia, nes įranga turi būti kokybiška, kad vėliau kalne nereiktų gailėtis. Pvz. iš Prancūzijos pusės lipant į kalną netgi yra padaryta tvora iš iš sulaužytų lazdų. Žinoma, žmonės aukščiau kopia be jų, o šitaip kopti žymiai sunkiau.

Užkopus į Monblaną jausmas tikrai geras. Bet psichologiškai perlipt per save reikėjo mažiausiai 5 kartus. Priverst save nesustot ir eit pirmyn! Net neįsivaizdavau, kad vietomis rizika žūti yra panaši į rusišką ruletę. Ypač baisu man buvo eiti ketera, siauru takeliu, kur iš šonų matosi 1 km skardžiai į Italijos bei Prancūzijos puses. Jei bent vienas iš einančių paslystų – viskas pasibaigtų tragiškai. O kur dar maždaug 20-30m plyšiai ir t.t. Keista tai, kad ne viršūnė man paliko didžiausią įspūdį, Europos viršūnė yra tik uoga ant didelio torto, o pats tortas – tai visas kelias, baimės jausmas, kai beprotiškai bijai, bet tuo pačiu ir kaifuoji nuo grožio, kakavos gėrimas ant atbrailos ir žiūrėjimas į milžinišką ledyną. Be abejo, šis nuotykis man davė krūvą patirčių, jų tiek daug, kad neįmanoma nei papasakoti, nei aprašyti. Paskaičiavau, kad nuo bazinės stovyklos iki viršūnės užlipti mums truko 11 valandų, dar 8 valandos žemyn – iš viso 19 valandų be miego ir sudeginta apie 20 000 kalorijų (~160 bananų :)).

Noras toliau lipti į kalnus tikrai sužadintas! Manau, tai buvo tik pradžia.

Mano patarimas lipantiems į šį ir kitus kalnus: ruoškitės daug, treniruokitės, nes bus sunku! 80 procentų nelaimingų atsitikimų nutinka besileidžiant žemyn, nes visos jėgos būna jau atiduotos kopiant į viršų ir niekas net nepagalvoja, kiek daug jėgų dar reiks leidžiantis žemyn.

KalnuZygiai.lt

Lenkų extreme klubo “Zero gravity” nariai svečiuose LSC

Neformaliame laipiojimo sporto centro atidaryme liepos 18-19 dienomis taip pat apsilankė ir draugai / kolegos ekstremalai iš Varšuvos. Šuolių su virve / laipiojimo / kitų extreme veiklų klubų “Centrum Sportów Ekstremalnych 2Wieże” (po kurio aplankymo prieš 5 metus realiai gimė mano svajonė įkurti kažką panašaus Lietuvoje!) ir “Stowarzyszenie Zero Grawitacji” nariai puikiai praleido laiką pas mus ir grįžę namo sumontavo šaunų video. Enjoy 😉

ZeroGrawitacji.pl

Mont Blanc eXtreme 3D Mapping 2013

Monblanas (pranc. Mont Blanc, it. Monte Bianco – „Baltasis kalnas“) yra aukščiausias Vakarų Europos kalnas, Alpių viršūnė. Jo aukštis – 4810,45 metrų. Monblanas stūkso dviejose valstybėse – Prancūzijoje ir Italijoje. Alpės, kuriose yra Monblanas – aukščiausia ir didžiausia kalnų sistema Europoje. Jos yra 1200 km ilgio, 150 ir 250 km pločio bei tęsiasi lanku nuo Viduržemio jūros iki Panonijos lygumos Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos ir Slovėnijos teritorijose. Pirmieji žmonės, 1786 metais užkopę į Monblaną – prancūzai Žakas Balma ir Mišelis Pakardas.

Šiuo metu daug žmonių tai taip pat bando padaryti. Pasitaikius geram orui, virtinė turistų traukia link tikslo – aukščiausio Alpių taško. Tačiau klaidinga manyti, kad Monblanas – lengvai įveikiama viršūnė, nereikalaujanti fizinio pasiruošimo. Techniškai ji nesudėtinga. Esant blogam orui, šturmuoti Monblaną tikrai nerekomenduojama. Galima lengvai pasiklysti. Didžioji kelio dalis bėga plačiais šlaitais, kuriuose nesunku nukrypti nuo maršruto ir sunku atsekti kelią atgal. Ne vienas keliautojas čia pasiklydo ir mirtinai sušalo.

Kompanija “WE CREATE MAGIC” įgyvendinanti 3D projekcijas (3D mapping) ant pastatų sugalvojo unikalų projektą – 3D projekcija ant Monblano kalno. Kartu su Monblanas.lt ne pačiomis lengviausiomis sąlygomis pavyko sukompti į Monblano viršūnę ir pasiekti užsibrėžtą tikslą. Kaip pavyko unikalus projektas galite stebėti operatorius.lt įamžintoje video medžiagoje:

Kalnų gidas ir instruktorius. Kas yra kas ir ko reiktų tikėtis?

Kalnai ir alpinizmas atrodo toks patrauklus, žavingas, kartais romantiškas ir truputi ekstremalus užsiėmimas.Vis daugiau žmonių renkasi laisvalaikį kalnuose, bet pastebėjau, kad Lietuvoje sklandanti informacija apie kalnų profesionalus yra labai menka ir dažnai netiksli.

Pamėginsiu aprašyti pagrindinius niuansus, kad galėtumėte sąmoningai rinktis kam patikėti savo atostogas, saugumą ir gyvybę kalnuose.

Alpinizmas ir tiesiog buvimas kalnuose yra pavojingi užsiėmimai. Visada yra nekontroliuojamų grėsmių, tikimybė susižeisti ar net žūti. Kiekvienas einantis į kalnus turi šias rizikas suprasti ir mėginti sumažinti. Blogiausia, kai į kalnus išeina žmonės galvojantys, kad viskas 100% saugu, nėra jokių grėsmių arba jas visiškai kontroliuoja kartu esantys žmonės – labiau patyrę bendražygiai, vadas ar gidas… Kiekvieną kartą išeidamas į kalnus turi suprasti, kad yra tikimybė negrįžti, net jei viską darysi teisingai. Gali suklupti ir  prasiskelti galvą, gali netikėtai užkristi akmuo ar užklupti neprognozuota audra.

Norėdami sumažinti grėsmes, treniruojamės, mokomės, perkam brangią įrangą ir geriausią aprangą, renkamės patyrusius partnerius ir vadovus.

Aš pats esu kopęs į kalnus savarankiškai, su draugais, su lietuviais vadovais ir instruktoriais, su Britų sertifikuotais kalnų instruktoriais ir su UIAAGM gidais. Pats esu buvęs instruktorius ir vadovas. Esu dalyvavęs British Mountaineering Council organizuojamuose laipiojimo uolomis ir kalnų vadovo mokymuose. Domėjausi ką ir kaip reiktų daryti, jei norėčiau tapti sertifikuotu kalnų gidu, bendravau su gidais ir kandidatais apie jų mokymąsi, ruošimąsi ir darbą. Taip pat domėjausi taisyklėmis ir įstatymais reguliuojančiais veiklą kalnuose.

Manau, kiekvienas einantis į kalnus turi žinoti pasirinkimo alternatyvas – su kuo gali keliauti ir ko reiktų tikėtis. Nerealūs, klaidingi ir atsitiktinai susiformavę lūkesčiai geriausiu atveju veda į nepasitenkinimą, blogiausiu – tragediją.

Kalnų gidas. Ką reiškia tos stebuklingos raidės UIAAGM/IFMGA?

Vakarų valstybėse įprasta samdytis profesionalius kalnų gidus.

Dauguma Europos ir abiejų Amerikų kalnų valstybių turi gidų asociacijas, kurios yra Tarptautinės Kalnų Gidų Asociacijų Federacijos narės. Daugumoje tų šalių kalnų gido profesiją reguliuoja įstatymai ir tik tarptautinės federacijos patvirtinti gidai ar vietinių asociacijų patvirtinti žemesnio lygio profesionalai gali dirbti kalnuose.

Pavyzdžiui, alpių šalyse vesti žmones į kalnus komerciniais pagrindais neturint tarptautinės federacijos gido pažymėjimo draudžia įstatymai. Įstatymais reguliuojamos visos komercinės veiklos kalnuose: alpinizmas, laipiojimas uolomis, kalnų žygiai, trekingas, slidinėjimas, via-ferratos ir kanjoningas.

Reikalavimai kandidatui į UIAA gidus nėra labai įspūdingi ar nerealūs. Bet atkreipkit dėmesį, kad norint vien mokytis, kad taptum kandidatu į gidus, turi išlaikyti egzaminus ir parodyti savo fizinį, techninį, teorinį ir socialinį pasirengimą visais kalnuose svarbiais aspektais. Po trijų – penkių metų mokymų, patirties kaupimo ir egzaminų tampama Aspirant Guide, kitaip tariant kandidatu į gidus ir tik sukaupus dar daugiau darbo patirties ir žinių gali tapti pilnaverčiu kalnų gidu. Visą procesą beveik galima lyginti su medicinos studijom.

Tagi, UIAA kalnų gidai yra tikri savo srities profesionalai, kasdien valgantys iš to makarus. Jie ne tik puikiai išmano techninius niuansus, yra gerai fiziškai pasiruošę, bet ir mokosi reikalingų socialinių įgūdžių. Jie moka bendrauti ir mokyti, išsiaiškinti klientų norus ir galimybes, paaiškinti planą ir alternatyvas, kai reikia, atsakyti klientui, o svarbiausia ekstremaliose situacijose geba suvaldyti panikuojantį žmogų. Bendravimas kalnuose yra ne mažiau svarbus, nei teisinga sauga.

Gidas su klientu pasirašo sutartį ir yra atsakingas už klientą, jis daro sprendimus. Taip pat turi turėti draudimą nelaimingo atsitikimo atveju ir civilinės atsakomybės draudimą.

Pagrindinė priežastis, kodėl tarp lietuvių nepopuliaru samdytis kalnų gidus yra kaina – 150 – 500 eurų per dieną yra normali kaina vien už paslaugas. Taip pat, kadangi nėra sertifikuotų gidų lietuvių, bendrauti tektų anglų/ rusų/ prancūzų ar kita kalnų kalba.

Kalnų instruktorius – patyręs ir išmanantis kalnietis, kuris turi arba neturi pasirengimą įrodančius sertifikatus. Pagrindinis skirtumas nuo gido – instruktorius negali kalnuose dirbti komerciniais pagrindais. Instruktoriai turi mokinius, gidai – klientus.

Dažniausiai instruktoriais būna labiau patyrę alpinistų klubų nariai perduodantys patirtį naujokams. Finansinė kompensacija už laiką ir pastangas yra galima, bet tai negali būti verslas. 🙂

Instruktorių kompetencijos dažniausiai yra žymiai mažesnės ir tikrai siauresnės nei sertifikuotų gidų. Instruktoriais tampa bet kas norintys ir galintys kažko pamokyti ar vadovauti kalnuose. Instruktorių, jei vadovaujamės šiuo mano pateiktu apibrėžimu, niekas nekontroliuoja, išskyrus laisvą rinką  arba vidines klubų taisykles.

Lietuviai kalnų vadovai dažniausiai save vadina instruktoriais arba tiesiog vadais. Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra visiškai laukinė rinka. Nors dažniausiai į kalnus veda patyrę ir išmanantys žmonės, bet taip yra toli gražu ne visada. Kai kam tai patrauklus būdas užsidirbti, kiti tiesiog neįvertina savo, kaip instruktoriaus/ vado galimybių.

Žmonės dažnai neskiria lietuviško kalnų vado nuo UIAA gido, tiek iš vieno, tiek iš kito tikisi to paties, nors tai yra visiškai nerealu. Dėl to dažnai kyla nepasitenkinimas dėl kompetencijos trūkumo, o kartais nutinka ir tragedijos.

Reiktų suprasti, kad iš lietuvio galite tikėtis tam tikros patirties ir žinių, o iš gido profesionalios, standartus atitinkančios paslaugos suteikimo.

Taip, dalis lietuvių instruktorių ir vadų tikrai yra aukšto lygio, tačiau jų niekaip negalima  gretinti su tarptautinei federacijai priklausančiais gidais.

Tradiciškai lietuviai į kalnus keliaudavo su klubais arba draugų kompanijomis. Prieš žygį kartu ruošdavosi, treniruodavosi, o svarbiausia gerai vieni kitus pažindavo. Kai kalnuose yra komanda, atskiri žmonės gali būti ir silpnesni ir mažiau patyrę.

Bet dabar vis dažniau į alpinizmą žiūrimą, kaip į dar vieną ekstremalų užsiėmimą, kurį gali nusipirkti už pinigus. Neretai į kalnus žmonės išeina ne tik nepasiruošę, bet ir nepažinodami savo bendrakeleivių. Tada ir prasideda problemos…

Jei nuspręsite kopti į kalnus su lietuviu vadovu, pasistenkite kuo daugiau sužinoti apie jo patirtį ir gebėjimus. O svarbiausia, pasiruošimą konkrečiam planuojamam kopimui ar žygiui. Jei įmanoma, pabendraukite su jau keliavusiais su tuo instruktoriumi žmonėmis. Kuo daugiau klausinėkite apie pasiruošimą, planavimą ir techninius aspektus.

Atsakingas instruktorius į sudėtingesnę kelionę niekuomet neims nepažįstamo žmogaus su neaiškia patirtimi. Visada išbandys ir jei reikia pamokys saugioje aplinkoje. Net tokiam, iš pirmo žvilgsnio paprastam dalykui, kaip ėjimas su alpinistinėmis katėmis pasipraktikuoti skirs gerą pusdienį kur nors ant saugaus ledyno ar šlaito.Kiekvieno teisė yra rinktis su kuo ir kaip kopti į kalnus, tačiau jei norite būti klientais ir gauti aukščiausio lygio paslaugas – rinkitės sertifikuotus gidus ir pasiruoškite atitinkamai susimokėti, jei norite smagiai praleisti laiką su bendraminčiais – dalyvaukite klubinėje veikloje.

Kartais girdžiu pasakojimų, kaip tie gidai visiškai pasinėrę į komerciją, nežmoniškai elgiasi su klientais – tik tampo juos kaip šunis už pavadžio po kalnus. Taip, kaip ir visur kartais pasitaiko blogų pavyzdžių, bet jų daug mažiau tarp profesionalų, nei tarp mėgėjų.

Neleiskite, kad tokios istorijos taptu pagrindine priežastimi nesirinkti profesionalaus gido.

Ir pabaigai atsiminkite, kad kalnuose visada yra pavojinga ir net labiausiai patyręs instruktorius ar profesionaliausias gidas negarantuoja 100% saugumo. Elkitės protingai ir ypač ekstremaliose situacijose klausykite labiau patyrusių kolegų, stenkitės padėti, o ne trukdyti.

Linkiu smagių ir saugių akimirkų kalnuose 😉

Arūnas Kamandulis