“Kelionės yra priešnuodis prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui” // Markas Tvenas

“Kalnai – tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja, kokie žmonės yra iš tikrųjų” // G.Petronienė

Monblanas. Europos “stogas”, aukščiausia Alpių viršūnė, priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių alpinistų. Kalnas su daugybe veidų – techniškai nesudėtingas (kopiant klasikiniu maršrutu), bet tuo pačiu kartais ir labai klastingas. Galbūt tai ir atbaidė praėjusiais metais nuo minties pamojuoti visiems nuo šios viršūnės – pernai jis buvo nelabai draugiškas .. Bet jis vistiek viliojo ir mintys apie jį vis neapleisdavo.
Taigi, kai prieš gerus porą mėnesių sužinojau apie planuojamą kelionę, kurios tikslas – Mont Blanc viršūnė (4808 m), per daug nesvarsčiau. Šiek tiek avantiūristiška – menkai pažįstami ir visai nepažįstami žmonės, problemos su koja (tada dar tikėjausi, kad viskas per tuos kelis mėnesius susitvarkys). Bet – kas nerizikuoja, tas negeria šampano (arba mūsų atveju – sidro, CocaColos ir nevalgo ledų :)).

Taigi, birželio 21 popietę Vilniuje ir Kaune sukomplektavę visą komandą, išjudame link Prancūzijos, Chamonix. Laukia ilga kelionė. Bet kompanija smagi – daug juoko, rimtų ir nelabai rimtų kalbų, .. Panašu, kad kolegos beveik nesijaudina.

Iš kelionės užrašų: “2010-06-22 22:10 vietiniu laiku. Po daugiau nei paros, praleistos busiuke (didžiausias krūvis teko mūsų “sėdimosioms”:)), esame Chamonix kempinge. Jau spėjome aplankyti Aido išgirtą piceriją – tikrai verta dėmesio, ir picos skanios, ir naminis vynas puikus. Soti vakarienė civilizacijoje prieš išeinant į kalnus. Bet tai bus rytoj ryte. O šį vakarą (jau tamsu) vyksta intensyvus pasiruošimas: dalinamės maistą, įrangą, visi matuojasi batus ir kates, kas nemoka – mokosi rišti mazgus .. Na, beveik trumpas įvadas į KKT 🙂 Pradeda jaustis lengvas nerimas ir šiokia tokia panika .. Nieko, rytoj ryte išjudėsim, visi pajus ta gėrį, kuris ateina tada, kai esi ne šalia, o pačiuose kalnuose .. Bet miegas turbūt nebus ramus :)“

Birželio 23 rytas. Pusryčiai, daiktų susipakavimas, keli pirkiniai Chamonix – ir mes prie keltuvo.

Iš kelionės užrašų: “2010-06-23 ~11 val vietiniu laiku. Sėdime aikštelėje netoli keltuvo. Baigiame perkraustyti ir susitvarkyti kuprines (kai kas išima kojinių, kelnaičių ir drabužių perteklių – nebus kalnuose kada ir dėl ko puoštis :), o juk viską reikės nešti ant savo gležnų pečių ..), įtikiname kai kuriuos kolegas, kad galima nuo pat apačios keliauti su alpinistiniais batais ir nenešti papildomo svorio, paruošiame kates darbui, išgėriame paskutinius lietuviško jogurto gurkšnius (neišmesim gi 🙂 ). Paskutiniai kadrai judant link keltuvo. Parašiau kelis sms’us tiems, kurie dabar LT – žinau, jaudinasi .. Nuotaika gera, visi linksmi. Gal todėl, kad oras superinis – šviečia saule, jokio debesėlio. Orų prognozės geros, bent lietaus mums nežada. Aišku, kas laukia iš tiesų, pamatysime jau ten, viršuje, tarp debesų .. Šiandien peržengsiu tą savo 2500 m komforto ribą. (prasideda ir lengva panika dėl kojos ..). “

Tikroji kelionė prasideda keltuvu pakilus į ~1800 m aukštį, iš kur, užsidėję kuprines ir tvirtai į rankas paėmę trekingo lazdas, iškeliaujame kalnų takeliais link pirmosios dienos tikslo – trobelės, esančios ~2800 m aukštyje. Fotosesijos prie krioklio (berniukai net išsirengė 🙂 ), pirmasis sniegas ~2400 m aukštyje, pagaliau – katės !!! (kai kuriems kolegoms iš pradžių jos neatrodė labai tinkamos kelionės palydovės .., bet vėliau suprato, koks tai yra gėris 🙂 ). Trobelė (Refuge des Rognes 2768 m) pasitiko mus svetingai, turėjome kaimynus – porą prancūzų, kurie naiviai klausė, ar be kačių ir su kerzais galima užkopti į Monblaną. Na taip, kaip Aidas sakė – prieš šimtą metų žmonės taip kopė .. 🙂 Vakarienė, Vitos „stebuklas“ (Metaxa 🙂 ), nakvynė trobelėje ant grindų (prieš miegą taip ir neįkalbėjau kolegų sužaisti keletą „kalnietiškų“ žaidimų – et .. „bazė“, arba Andriaus „avytės“ .. 🙂 – panašu, kad mano pakeleiviai buvo per daug išvarginti visos dienos ėjimo, mąstyti niekam nebekilo noras ..).

Iš kelionės užrašų: “2010-06-24 ~11 val. vietos laiku. Aukštis 3133 m (pagal Dainiaus super duper laikroduką, kuris rodo daug visko). Judame dvi valandas nuo trobelės, kurioje šiąnakt nakvojome. Sulaukėme pusryčių į lovą – saldžios ryžių košės .. ) (išskirtinai tik kalnų maistas .. – na jūs mane suprantat :)). Prabangiai gyvenam – kaip buvo pasakyta „tikras alpinizmas“ :). Kadangi diena vėl giedra, iš aukštai apžiūrėjome Chamonix. Aplinkui grožis nerealus .. Šiandienos planas – pasiekti 3800 m arba 4200 m, ir ten įkurti šturminę stovyklą. Žiūrėsim kokiu tempu pavyks judėti. Kolkas visi nusiteikę neblogai. Optimizmo suteikia ir nerealiai geras oras – saulė, beveik nėra debesų. Užkandame, dedamės apraišus – judėsime link kuluaro”.

Kuluarą praėjome be didelių sunkumų – susigulėjęs sniegas, išminti takeliai. Pradedam matyti, kad mes tikrai ne vieni 🙂 – tiek kopiančių aukštyn, tiek besileidžiančių nemažai .. Dar lyg ir ne sezonas, bet gero oro langas, panašu, priviliojo nemažai norinčių pažvelgti į Alpes nuo aukščiausios jų viršūnės. Kartais iškildavo sunkumų prasilenkiant, kartais kantybės pritrūkdavo laukiant kol kažkas praeis tam tikrą atkarpą ir vėl galėsim judėti aukštyn. O čia veikti buvo ką – 600 m uolinė / sniego atkarpa. Gana statu. Kai kur – trosai. Kiti kopia ryšiuose po 2-4 žmones, mūsų aštuonetas bandom šią atkarpą įveikti savarankiškai. Nelengva (o galvoje dar sukasi mintys .. – ir kaip čia reikės leistis ???). Pietaujant jau buvo aišku, kad iki 4200 m šiandien tikrai nenueisime .. Kadangi šiek tiek išsiskyrėme – vieni judėjo greičiau, kiti lėčiau – nesiimsiu pasakoti apie emocijas ir patyrimus, bet kai pasiekėme trobelę Refuge Du Gouter (3817 m), buvo matyti, kad nuvargo visi .. Vieni daugiau, kiti mažiau – nuovargis buvo ir fizinis, ir emocinis. O kur dar aukščio poveikis .. Tiems, kurie kalnuose naujokai, tai turėjo būti tikrai nemenkas išbandymas ..
Sprendimas įsirengti šturminę stovyklą šiame aukštyje, taigi – kuprinių sukėlimas virve per Tunnel du Mont-Blanc, keli šimtai metrų iki stovyklavietės. Atrandame iškastą urvą – juk reikia išbandyti ir jame pernakvoti? 🙂 Dvi palapinės, dar vienas iškastas naujas urvas (kolegoms irgi naujų patyrimų norėjosi :)) – šturminė stovykla įrengta.
Ir – šventė ir kalnuose šventė 🙂 Aido gimtadienis. Pasveikinam, padovanojam marškinėlius ir kokį tai slovakišką gėrimą (hmm, nepamenu pavadinimo, o kas keisčiausia – nepamenu tokio gėrimo, niekad neužkliūdavo jis man Tatranska Lomnica parduotuvėj; išvada – reiks važiuot į Tatrus, patikrinti, nes visai skanus 🙂 ). Aido fotosesija basomis kojomis, su marškinėliais ir šortais. Žvėris 🙂 🙂 🙂 Vakarienė. Anksti gulamės, šviesu dar .. – bet žinom, kad šiąnakt šturmas.

Birželio 25. Keliamės (tiksliau turbūt lendame iš miegmaišių, nes miegoti tai vargiai ar kas miegojo ..) antrą valandą nakties (budintieji kėlėsi dar valanda anksčiau .. – pagarba jiems 🙂 ). Užkandam (sunkiai maistas lenda), išgeriam arbatos, jungiam ciklopus, apsiginkluojam trekingo lazdomis ir į kelią. Tikslas aiškus – viršūnė, pakilimas 1 km, o kiek reikės nueiti, kad tiek pakilti – patikrinsim (įjungiu SportsTracker‘į – ataskaita čia 🙂 : SportsTracker.nokia.com/nts/workoutdetail/index.do?id=2698920 ).
Daugybė ciklopų švieselių tiek prieš mus (kai kurios atrodo tokios tolimos ..), tiek mums už nugarų (kai kuriems turbūt mes labai toli atrodom, tai guodžia 🙂 ).
~4200 m aukštyje iškyla problemų dėl vieno iš bendražygių sveikatos būklės. Peršasi sprendimas, kad Adas, lydimas Arvydo, leidžiasi žemyn link stovyklos, ten pailsi ir kyla į viršūnę kitą naktį. Bet Adas atkaklus (sakiau, kad jis tikrai turi kažkur turbo mygtuką paslėpęs :), kurį porą kartų per įkopimą buvo labai sėkmingai įjungęs). Taigi link viršūnės vistik išjudame visi aštuoni. Švinta, grožis aplinkui neapsakomas. Savijauta nebloga, jėgų yra – atrodo, į viršūnę bėgte užbėgčiau .. 🙂 (Tas nerealus kalnų poveikis .., nenusakomas jokiais žodžiais, tą gali tik pajusti. Tada, kai kalnai tampa pačiais geriausiais draugais ..)
~8:30. Na štai ir ji, viršūnė .. Jokio debesėlio, saulė .. Vaizdas užima kvapą .. Pamojuoju visiems (juk žadėjau 🙂 ), keletas džiugių sms‘ų, gauti palinkėjimai saugiai nusileisti (taip, tikrai ..). Bendražygių apkabinimai, nuotraukos, šypsenos .. Ant viršūnės praleidome turbūt ~ 40 min (bent jau vienoje iš foto užfiksuoti skaičiukai 4807 m 9:07)
Kelias žemyn. Pradeda darytis šilta. O kojos, atrodo, pačios bėga 🙂 Bet leidimasis atrodė toks ilgas .. Ir išvargino. Baisiai. Su Dainium ir Adu nusileidom iki stovyklos pirmieji, taigi puolėm tirpdyti sniegą ir virti iš paskos ateinantiems kolegoms arbatą .. Tai buvo taip sunku .. Kelios valandos pogulio (varvančiame urve :)) ir siaubingas galvos skausmas atsikėlus .. Bet tai laikina – vaistukai ir po valandėlės visi vėl gyvi 🙂 Šventinė vakarienė. Ir sprendimas šiandien žemyn nebesileisti ir likti nakvoti šturminėj stovykloj. Nepasiduodame kaiminystėje įsikūrusiems estams – jie pasikabino vėliavą, kabiname ir mes saviškę 🙂 (mūsiškė pagerinta, su skylutėm (t.y. nerta) – o tai juk gerai, skylutės gi nesveria :)) Atrodytų, nuovargis, reiktų eiti miegoti .. Bet ne .. Neramios mes sielos 🙂 – keturiese išsipuošiam ir išsiruošiam į trobelę. Norim alaus. Žmonių – begalė. Vietos kabakėlyje nerasta. Tai nusiperkam alaus (0,3 l skardinė – 5 EUR) ir einam gert į lauką. Kas išgeria, kas išpila (nerodysim pirštais .. 🙂 ). Bet skanus tas alus, ir panašu, kad gerokai paveikė, nes vyrai dar labai norėjo tūso su lenkais (o gal estais?) .

Iš kelionės užrašų: “2010-06-26 ~12 val. Aukštis ~ 3200m. Rašau toje pačioje vietoje, kurioje darytas paskutinis įrašas prieš dvi dienas. Kolkas sėdime keturiese: Jūratė, Dainius, Adas ir aš (Irma). Praėjome kuluarą. Mes jo nepamatėme tokio, apie kokį jį kalba – mums jis buvo labai draugiškas.
(ką tik sraigtasparnis į trobelę, esančia netoli mūsų, atgabeno krovinį; beje, prieš dešimtį minučių pabendravau su šešių lietuvių grupe, kuri šiandien išjuda į viršų. Ech, pavydu šiek tiek jiems. draugiško Monblano ir jiems .. :)) (…) Į viršūnę sulipom per ~5 valandas. Nusileidus į šturminę stovyklą nebebuvo nei jėgų, nei ūpo judėti žemyn. Tuo labiau, kad iš karto laukė toji ~600 m uolinė atkarpa, kuria šiandien leidžiantis neapleido mintys: ir kaip mes čia užlipom ??? Vistik, lieku prie savo nuomonės, kad užlipti galiu bet kur, jeigu tik mane iš ten nukeltų 🙂 🙂 🙂
(…) Tuos ~600 m leidomės ~2,5 val. Dabar sėdim ir laukiam likusių: Dainius tirpdo sniegą, Jūratė rašo sms, Adas tvarkosi įrangą .. “

Kad nusileidimas būtų greitesnis, nuskamba pasiūlymas leistis ne kojytėmis, o “ant užpakalių“ (Dainius jau tai išbandė judant nuo kuluaro :)). Man mintyse ir akyse – praėję metai, Ala Archa ir mano parodomasis nusileidimas kūlversčiais .. Brr .. Baisu. Bet reikia 🙂 Ir išties – gan greitai pasiekiame ~2400 m esantį traukinuką. Tiesa, kai kas nelabai sėkmingai – tiek fizine, tie emocine prasme (Vita, Vilma, tikiuosi, merginos, jau atsigavot ..). Ir toliau žemyn kojytėmis. Pavargom. Jei atvirai – užkniso .. 🙂 Kojos šlapios, batai trina, pirštai atmušti .. Bet – viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą .. – pirmomis sekundėmis tas pamatytas asfaltas atrodė kaip haliucinacija. Koks malonumas buvo nusiimti batus 😉 Sidras, ledai, CocaCola (Dainiaus dėka lydėjusi mus visą kelionę 🙂 ), autobusiukas, kempingas, dušas, vakarienė, naminis vynas .. Ir tas dviprasmiškas jausmas – ir džiaugsmas, kad puikiai viskas pavyko (tikrai, oro atžvilgiu buvo kurortas 🙂 ), ir liūdesys, nes kažkas baigiasi .. Tikra tiesa, kad kiekvieną kartą kalnuose žmogus palieka dalį savęs. Bent aš tikrai. Bet tikiuosi, kad palieku tai, kas juoda, o pasiimu iš jų dalį gėrio ..

Birželio 27-28. Pusryčiai kempinge. Pasivaikščiojimas po Chamonix (parduotuvių atžvilgiu – rojus :)). Pietūs toje pačioje picerijoje, vynas .. Daiktų sukišimas į busiką ir .. tas ilgas kelias namo 🙂 Vėl daugiau nei para ant ratų, pietūs Lenkijoje (cha, ten net cepelinų yra- tiesa, vietoj jų buvo atnešti koldūnai,sakė, čia beveik tas pats :)), atsisveikinimas su Dainium ir Jūrate Kaune, paskutinė bendra foto, atsisveikinimas su visais Vilniuje.

Mes vėl ČIA.

Ačiū visiems dalyvavusiems (kelionės data 2010.06-21-28; įkopimas 2010-06-25): Aidui, Dainiui, Arvydui, Adui, Jūratei, Vitai, Vilmai. Labai tikiuosi, kad mus likimas dar kažkur ir kažkada suves .. 😉

P.S. Toks keistas pastebėjimas – aklimatizacijos man reikia ne kalnuose, o sugrįžus iš jų .. 🙂

Irma Šopienė
Vitos Mikuličiūtės foto.

0 Comments

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Previous reading
Naujas šuolių su virve rekordas arba treti pasaulyje, įveikę Šaan Kają
Next reading
Kopimas į Monblaną 2010 06 21-28