Uolos aukštis – 250, šokta nuo 230, laisvo kritimo aukštis – 170 metrų! Apie liepos 4 dieną Ukrainoje, ant Šaan Kajos uolos, pasiektą naują Lietuvos šuolių su virve rekordą Ekstremalas.lt jau operatyviai informavo. Šiandien savo skaitytojams siūlome paskaityti ekstremalo Arvydo Vasiliausko mintis apie kelionę į Krymą.

“Rašydamas šį „trip raportą” pabandysiu apžvelgti šimtus įspūdžių, kuriuos teko patirti kartu su kolegomis, atliekant milžiniškus šuolius.

Idėja atlikti šuolius Šaan Kajoje gimė, kai pirmieji nuo jos nušoko komanda iš Sankt Peterburgo R.A.P.T ir “Zhileznij Most” iš Ukrainos. Tad mes – esame trečioji komanda, kurie įveikė šią uolą.

Kokia turėtų būti ši kelionė? Kilo idėja atlikti naują šuolių liniją, tam tikra prasme auginant naują “Rope Jumperių” kartą ir pildant savo grupę naujais nariais.

Idėjos pagrindas toks, kad į kelionę vyksta tik keletas asociacijos narių (dabar vykau aš, Darius ir Marius), o visą kitą likusią grupę sudaro ne asociacijos nariai o tiesiog paprasti žmonės nepažįstantys vieni kitų (šioje kelionėje tai buvo: Modestas, Vaidas, Romas, Ignas, Paulina ir Tatjana).

Jie visą savaitę dirba kartu su profesionalais ant labai sudėtingo objekto, kelionėje atsiskleidžia visi žmogaus pliusai ir minusai, jis supranta ar toks hobis jam tinka ar nelabai.

Ir štai birželio 29 dienos vakare išvykstame iš Vilniaus. Tą pačią dieną grįžau iš kelionės, kurioje įkopiau į Monblano viršukalnę ir tuoj pat susikrovęs kitus daiktus, kilometrines virves išvykau į kitą.

Apie Ukrainą iki kelionės stengiausi išsiaiškinti kuo daugiau, bet ten, ką mes pamatėme, daugumai sukėlė milžinišką kultūrinį šoką.

Vos pervažiavus sieną (tai užtruko vos 2 valandas) atsidūrėme lig kitame pasaulyje, 20 metų atgal. Supratau, kad mūsų automobilis gali ir nepasiekti kelionės tikslo.

Keliai siaubingi, atrodė, kad netrukus nulėks ratai, krato, tranko, baisu. Norėdami turėti mažiau problemų pasienyje ir vežtis mažesnį svorį, maisto atsargas nusprendėme nusipirkti Žitomiro mieste.

Tai buvo mūsų klaida, neįvertinome, kad deficitas egzistuoja netgi puikiame prekybos centre. Pirmą kartą savo gyvenime stovėjau eilėje prie duonos.

Apsiperkant už 600 grivinų (apie 250 litų) visą laiką prie kasos stovėjo apsauginis nustebęs kupiūrų gausa mano rankose ir net davė man “super pirkėjo” kortelę su 5 procentų nuolaida.

Kelionė tęsiasi, GPS‘ai rodo, netrukus bus autostrada, bet išvažiuojame į tikrąją ta žodžio prasme akmenimis grįstą kelią… Ir taip – apie 20 kilometrų. Nebesuprantu, kaip mašina nesubyra.

Privažiuojam vietinį gyventoją, klausiame, kaip rasti normalų kelią iki Krymo. Atsako, „Bolše Chrienovij dorogi nebudit” (“Daugiau prasto kelio nebus”). Žinoma, viskas buvo labai panašiai.

Pasikratę ir dardėję dar apie 20 km išvažiavome ant Kijevas-Odesa autostrados, ten mūsų greitį stabdė tik karts nuo karto prastesnės kelio atkarpos ir bagažinė ant stogo, kuri neleido mums viršyti 150km/val.

Jei pagalvojote ar nebuvo mūsų sustabdę policininkai, lakstant tokiais greičiais, buvo (smile-šypsena). Piniginėje atsidedame apie 150 grivinų (apie 50 litų), susimokame ir lekiame toliau. Turėjome šeštąjį pojūtį, kur stovi policijos ekipažai, tai sumokėti “kelio mokestį” teko vienintelį kartą.

Taip per 36 valandas nusikratėme iki Alupkos miestelio Kryme, kur ir buvo debesyse pasislėpęs mūsų kelionės tikslas.

Einame apžiūrėti Šaan Kajos, kuris reiškia „Kalnų vanduo”. Ieškome girininkų, kurie turėtų mus nuvežti iki uolos, nes kelias be galo ilgas.

Girininkų būdelės, kuri turėjo stovėti konkrečioje vietoje, nebėra, dingusi. Galiausiai ,per vietinius susirandame girininką, kuris atvyksta iki mūsų su motoroleriu.

Tai – kareiviškai apsirengęs diedukas „Dedia Miša”. Sakome, kad mes iš Lietuvos atvykome paskraidyti.

Sako žinau, bet bus daug bėdų, kadangi reikės pinigų (davė suprasti kad reikės mokėti kyšius už viską: gyvenimą rezervate, užvežimą įrangos ir evakuaciją ir t.t.). Na bet, kad teks mokėti už tokias egzotiškas paslaugas mes jau žinojome ir buvome su tuo susitaikę.

Atvažiuoja “GAZ 66” karinis sunkvežimis, sumetame savo įrangą ir pajudame į kalną. Važiuojame tokiais takeliais, kur sunku patikėti, kad transporto priemonė galėtų pravažiuoti.

Tyliai su nuostaba pareiškiame pagarbą rusiškai technikai (sunkvežimis suvartoja tik 50 litrų 100 kilometrų).

Atvažiavome, išsikrovėme, čia gyvensime penkias dienas. Dalis įsirengė palapinėse, dalis – uoloje.

Įsirengę stovyklą, lipome uolą apžiūrėti ir aptarti, nes jau kitą dieną reikės viską įrengti. Įlipti į uolą užtrunka 30-40 minučių, su įranga – nemažiau valandos. Per dieną tekdavo lipti 1-3 kartus.

Ryte atsikėlę susidėjome reikalingiausią įrangą, kurią reikėjo užsinešėme ant 250 metrų aukščio uolos. Kiekvienam – apie 30 kg mantos, tad su didelėmis kuprinėmis, panašūs į sraigę Olaivą iš Keistuolių teatro, ir tokiu pat greičių kaip sraigės, užpuškėjome ant uolos.

Pradėjome 600 metrų ilgio “vazos” pertempimo darbus. Sunkiausia buvo pertempti virvutę nuo uolos krašto į medžius esančius apatiniame vazos tvirtinime.

Šių darbų metų vos išvengėme skaudžių traumų ar net mirtinų įvykių porai komandos narių. Vienam komandos nariui leidžiantis virve nuo uolos, ir paskui save tempiant pertempimo virvutę, nuo uolos atskilo plytos dydžio akmuo.

Pasišokinėdamas ir skriedamas žemyn pataikė į nusileidimo virvę (prakirto virvės šarvą, nutraukė pora gijų) ir praskriejęs 20 cm nuo galvos komandos nariui nubildėjo žemyn.

Nuleidus virvutę iki žemės, mums ją reikėjo pernešti per slėnį apaugusį medžiais. Darydavome specialius tvirtinimo taškus, kad virvės ilgis netrukdytų pereiti slėnio, po to tie taškai būdavo atleidinėjami ir taip ištiesiant pilna virvutės ilgį nuo kalvos viršaus iki galutinio taško.

Virvutės pratempimui užtrukome visą dieną, kiek žinome, rusams tai padarė per dvi. Kitą dieną šia virvute buvo pertempiamos pagrindinės vazos virvės.

Įtemptos vazos ilgis siekė 600 metrų. Tą pačią dieną buvo įrengtos stabdymo ir šuolio virvės, užkėlimo sistema. Žmonių motyvacija buvo labai didelė: kartais net nesileisdavome žemyn pavalgyti, kol neatlikdavome darbų. Juokdavomės, kad “gyvename ant vandens ir bombonkių” (čiulpiamųjų saldainių).

Šuolių diena. Pirmasis, kaip ir dažniausiai, šokau aš. Galvojau, kad, nuo Šaan Kajos, dėl laiko stygiaus, šoksiu tik kartą, todėl norėjau išnaudoti viską, kas įmanoma.

Atsistojau ant “exito”, nuolat galvojau apie savo kūno padėtį tokiame ilgame „free falle” (laisvas kritimas).

Girdžiu atgalinę atskaitą. 10… 9… 8…1… ir išeinu į stabilų laisvąjį kritimą. Pamažu “išeinu ant pilvo” ir patiriu ir ilgą, ilgą kritimą.

Artėja medžiai, žvilgt į virvės likutį, mintyse, akimirksniu, pamaniau praeisiu ir praėjau. Vėliau iš foto ir video paaiškėjo, kad greičiausiai pasiekiau absoliutų Šaan Kajaus rekordą, sustojau vos metras nuo medžių viršūnių. Gerų emocijų užteko visai dienai.

Po manęs šoko kolega Darius, vėliau Asociacijos narys Marius. Po to prasidėjo neprofesionalų valanda.

Iki jiems šokant, daug kalbėjomės ir treniravomės su įranga, todėl šokant jiems didesnių bėdų neiškilo.

Per pirmąją ir antrąją šuolių dieną nušoko likusieji: Modestas, Romas, Tatjana, Paulina, Ignas ir Vaidas. Parengti sistemą šuoliui trunka pusantros val. todėl smarkiai džiaugėmės, kad užteko jėgų ir ištvermės nušokti visiems komandos nariams.

Bendras reziumė: Šaan Kajos uolos aukštis 250 metrų, šuolio vieta – 230 metrų, laisvojo kritimo – 170-180 metrų, bendras kritimas su stabdymu – 190-200 metrų, 8 sekundės laisvojo kritimo. Įrangos svoris – 260 kg, kelionėje užtrukome 72 valandas iš jų -11 valandų muitinėje.”


omentarų

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Ankstesnis įrašas
Ar išdrįsi prisijungti?!
Kitas įrašas
Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą