Aukščiausią Vakarų Europos viršūnę gaubia ypatingos traukos aura. Gal todėl, kad Monblanas yra strategiškai patogioje vietoje, lengvai ir greitai pasiekiamos jo prieigos iš Prancūzijos Šamo­ni miestelio, į kalną kas dieną traukia ne tik virtinės alpinistų, bet ir parasparnių pilotai, slidininkai.

Mont Blanc (pranc.), arba Baltasis Kalnas, seniai tapęs kultine alpinistų vieta. Nors gerokai nutryptas, tačiau ne praradęs savo didybės. Kartais įnoringai, apsigaubęs audrų debesimis, nusipurto žemės gyventojus ir ap­sikloja naujais sniego patalais. Prieš kopimą į viršūnę kai kam kyla abejonių, ar pavyks vos keliolika valandų kelio nuo civilizacijos nutolusiame kalne pajusti tikrą ją jo dvasią, bet jie nelieka apvilti. Monblanas duoda tiek, kiek gebi paimti, ypač jei aplenki komercinį alpinizmą.

Alpinizmo dinozaurai

Kaip ir visose srityse, taip ir alpinizmo sporte Europa seniai nužingsniavo tolyn, palikusi mus it dinozaurus. Mums vis dar įprasta kulniuoti per kalnus su sunkia kuprine, o europiečiai puikiai derina pėsčiųjų turizmą su malonumais. Jie keliauja nuo vieno nakvynės namelio iki kito, to dėl netampo nei palapinių, nei maisto.

Europa seniai pamiršo vilną ir medvilnę. Alpinizmui skirta speciali ekstremalaus sporto apranga, kuriai reikė­tų išleisti ne vieną tūkstantį litų. Iš šiuolaikinių sintetinių medžiagų pagaminti drabužiai ne įtikėtinai lengvi ir šilti, greitai išgarina drėgmę, užtikrina maksimalų komfortą. Jei sporto prekių parduotuvėje prasitarsite, kad rengiatės kopti į Monblaną, pasiruoškite ilgai paskaitai apie tai, kad jums dar reikėtų ir specialių, nuo šalčio apsaugančių pirštinių, modernaus dizaino akinių, batų, pritaikytų kopti, o ne vaikštnėti po kalnus, antbačių, apsaugančių nuo sniego, termoso, o ne gertuvės, kad turėtum neužšalusio vandens ir t. t.

Saviveiklai vietos nėra

Europinio alpinizmo profesionalumas ir realistinė-praktinė mūsų kalnų sporto patirtis skiriasi ne tik apranga. Europiečiai į Monblaną kopia mažomis grupelėmis. Vienas instruktorius – du, trys prade dantie ji. Aiškiai nu­brėžta riba, skirianti profesionalumą ir mėgėjiškumą. Kas metus ant Monblano žūsta žmonių, to dėl saviveiklai čia nėra vietos.
Tačiau instrukcijų laikymasis – įprasta civilizuoto pasaulio savybė, o mes linkę šiek tiek improvizuoti ir į viską žvelgti kūrybiškai. Galima į Monblaną įkopti ir didele grupe, kurią oficialiai veda vienas instruktorius, jei liku­sieji jau yra iš bandę, kaip leistis uolomis su virvė mis, žino, kaip laikyti ledkirtį, moka tvirtinti ant batų „kates“ ir pasirengę saugoti kartu einantį bendražygį.

Draudžiamųjų ženklų išimtys

Profesionalių instruktorių paslaugų norėtųsi išvengti dar ir to dėl, kad kalnai mums nekelia „komercinių“ aso­ciacijų. Tai vieta, kur norisi įkvėpti laisvės visomis prasmėmis. Nors panašu, kad Monblanas tokių galimybių palieka vis mažiau. Visas kalnas apipintas nepriekaištinga aptarnavimo infrastruktūra.

Dar prieš keletą metų buvo galima statyti palapines šalia šturminio namelio, bet dabar taisyklės griežtesnės. Nakvoti leidžiama tik namelyje, kuriame vietas reikia užsisakyti iš anksto – geriausia prieš pusmetį, nes vė­liau nėra jokios garantijos, kad bus vietos. Kalbama, kad tvarka pasikeitė tada, kai nuo ledyno su palapinė­mis nučiuožė ir žuvo daug turistų. Gal svarbu ir ekologija: siekiama apsaugoti gamtą nuo didelio žmonių srauto.
Tvarkos nesilaikantieji gąsdinami, kad, nevietoje pasistatę palapinę (stovyklavietę įrengti galima tik prie „Tete Rouse“ namelio 3167 m aukštyje), iškviestu malūnsparniu būsią nugabenti žemyn. Tik ar visiems už­tektų pinigų banko sąskaitoje, jei tek tų sumokėti už „skrydžio malonumą“?

Taigi nesusiplanavęs kelionės iš anksto, matysi Monblaną kaip savo ausis. Bet visur pasitaiko išimčių ar lai­mingų atsitiktinumų. Mums rengiantis kopti, kelias dienas siautėjo audra. Tokiu oru lipti į kalną neįmanoma. Alpinistai buvo priversti laukti gero oro, ir „Du Gouter“ namelyje (3817 m aukštyje) žmonių susigrūdo dau­giau negu galėjo tilpti. Ne tik į vieną gultą po kelis – valgomajame nebuvo vietos ir po stalais, ir ant stalų. Tie, kurie netilpo, nakvynės ieškojo lauke.
Ištyrę situaciją aptikome, kad į „draudžiamąjį“ sniego šlaitą nakvynei įsikasusi ne tik kita lietuvių grupė, bet ir užsieniečiai. Vienas sugebėjo įsirengti nakvynę net be palapinės – tiesiog įsisupęs į miegmaišį įlindo į sniego urvą. Užteko vietos ir mums: dvi šaltos naktys palapinėje po žvaigždėtu dangumi, kurio nesudrumstė jokie malūnsparniai.

Europa neturi laiko

Į Monblaną galima suvaikščioti per kelias dienas. Sutiktas vienišas keliautojas iš Vilniaus sakė, kad jau penk­tą kartą lipa į kalną su savo šunimi, kurį per uolas užsikelia ant pečių. Jam pasiekti viršūnę tereikia vienos dienos. Kiti dažniausiai tam skiria bent dvi tris nakvynes. Daugiau laiko neturi ne tik Europa, bet ir mes. Atlė­kus tik savaitei, ištinka „isterija“, jei pasitaiko blogas oras ir atkertama galimybė įlipti į Monblaną. Žygio pra­džioje, kai dangus su žeme maišėsi, mums teko slėptis žemutiniame namelyje. Tamsioje patalpoje dėl deš­ros gabalėlio pešėmis su pelėmis, o per bemieges naktis vėjo šuorai talžė stogą. Ramybės suteikė tik kalnų ožiai, su kuriais dalinomės teritorija, kai, trumpam aprimus audrai, galėdavome išeiti į lauką.

Jautiesi bejėgis prieš gamtos stichiją. Vėjo gūsis gali smagiai kilstelėti nuo žemės net su sunkia kuprine. Tuomet geriau stovėti saugioje vietoje. Nusileidžiantieji nuo kalnų per davė žinią, kad audringą naktį prie že­mės buvo priplotos ir sulaužytos palapinės.
Sulaukti gero oro – tikra malonė. Kai kalnas atveria kelią link savęs, belieka pasikliauti savo jėgomis. O jų reikia nemažai. Pirmiausia būtina įveikti techniškai sudėtingesnę atkarpą – ropštis stačiomis uolomis. Pra­ūžusi audra apsunkino uždavinį. Akmenys buvo aplediję, tad teko lipti prisitvirtinus „kates“.

Tiesą sakant, vietos čia mažoka. Jei laikaisi už akmens ranka, saugokis, kad lipantis žemyn jos neprimintų koja su „nagais“, kurie gana aštrūs. Vienas su gebėjo „smagiai“ įspirti ir prakirsti iki kraujo koją.
Verta apsidairyti, ar ne atlekia, taikydamasis tau į galvą, akmuo. Iš girdus perspėjantį šūksnį „stones!“, gali būti per vėlu. Patekėjus saulei pradeda tirpti sniegas ir išsijudina jame įšalę akmenys, kurie, riedėdami že­myn, „numuša“ žmones. Daug „judančių“ akmenų ir ant uolų, tad reikia būti apdairiam, kad jų nenumestum ant lipančiųjų iš paskos. Tik ar visi tai geba padaryti, kai dūsta nuo deguonies trūkumo, apsvaigę nuo aukš­čio svirduliuoja į visas puses ir kaip pelų maišai krenta instruktoriams į glėbį.

Svaiginantis kokteilis

Paprastai kopimas į viršūnę prasideda antrą valandą nakties. Pasitinkant švintantį dangų, neišvengiama ro­mantikos dalis – šąlančios rankos bei kojos, nes naktį temperatūra buvo nukritusi iki –10C. Tad buvo visai neblogai vėl sulaužyti taisykles ir išsiruošti ne naktį, o rytą. Takas link viršūnės nužymėtas geltonomis dėmė­mis. Iš pradžių atrodė, kad tai vyriška kompanija palieka žymes, ir tik vėliau paaiškėjo, kad tai ne kas kita, kaip skrandžio turinys. Tiksliau, tik gelsvas skystis, nes tokiame aukštyje pusryčių net pusę džiuvėsio gana sunku įveikti.

Pykinimas – tik vienas aukščio ligos požymių. Daugelis neišvengė galvos skausmo. Staigiai pakilus į didelį aukštį deguonies trūkumas vertė žiovau ti, apimdavo apatiškas mieguistumas.
Kopiant viršūnė pamatoma ne iš karto, ji savo didingumą atveria pamažu. O ir aplinkiniai kalnų masyvai ne mažiau įspūdingi. Tuomet supranti, kad ši vieta yra alpinizmo meka ne dėl tuščio pasipuikavimo. Čia yra kas veikti ir pradedantiesiems, ir patyrusiesiems, galima rinktis ir paprastesnį maršrutą, ir sudėtingą. O tie, kurie lipa į kalnus ne dėl sportinio intereso, gali atverti visus pojūčius begaliniam erdvės ir grožio žaismui. Kai visa tai susilieja su alinančiomis fizinėmis pastangomis, neįprastu aukščio poveikiu, kai „pamini“ debesis po savo kojomis, „suplakamas“ toks svaigus kokteilis, kurio poveikio ilgai nepamirši.

Kaip teigia alpinizmo klasika, visa tai turėtų vainikuoti euforijos jausmas užkopus į viršūnę. Tai nevisiškai tiesa arba tiesa tiems, kurie lipa vien tik „už kariauti viršūnės“ (kas su kuo „kariauja“, puikiausiai matyti iš to­lo, kai žmogeliukai atrodo kaip skruzdelytės, ropojančios kalno šlaitais).

Nors diena pasitaikė saulėta ir užuovė jose buvo šilta, viršūnėje siautė ledinis vėjas. Gal jis ir atvėsino norą ilgiau dairytis į Europą iš viršaus. Kelios akimirkos fotografijai, ir takas pasisuko žemyn.


omentarų

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Ankstesnis įrašas
Video iš Lysenfiord
Kitas įrašas
Šuoliai pirmašuoliams 2009 10 16